Žirgai Previous item Šunys Next item Prekės/Aksesuarai
Mūsų turimos veislės
  • Žemaitukai
  • Stambieji žemaitukai
  • Orlovo ristūnai
  • Kaspijos ponis
  • Šetlando ponis
Panaudojimo sritys

Veisimui

Jojimo klubuose

Žirgų varžybuose

Pramogoms

Turizmui

Ūkio darbuose

Eksportavimui

Hipoterapijai

Rečiausių veislių išsaugojimas ir veisimas

Pagrindinis žirgyno uždavinys – prisidėti prie rečiausių veislių išsaugojimo, jų populiarinimo ir pristatymo žmonėms.

Žemaitukai

Labiausiai vertinami ir saugomi yra žemaitukai – viena seniausių veislių Europoje. Žemaitukų veislė reikšminga ne tik Lietuvos istorijai, kultūrai, arklių selekcijai, mokslui, ekologijai ir ekonomikai, bet ir pasaulinei bioįvairovei. Žemaitukų veislė pripažinta saugotina tarptautiniu mastu ir įtraukta į FAO Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką ir į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą.

Mūsų žirgynas visokeriopai prisideda prie šios žemaitukų veislės išsaugojimo ir puoselėjimo.

VEISLĖS ISTORIJA

Žemaitukai – labai sena ir unikali vietinė Lietuvos arklių veislė. Manoma, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkstančius metų. Būsima veislė formavosi kartu su lietuvių tauta ir tapo žinoma VI-VII a. Kadangi lietuviai ilgą laiką turėjo vienintelę arklių veislę, manoma, kad todėl jos pavadinimas atsirado vėliau už pačią veislę ir yra kilęs nuo Žemaitijos vietovardžio. Labiausiai žemaitukai išgarsėjo XIII-XIV a. vykstant lietuvių karams su kryžiuočiais. J. Kraševskis, rašydamas apie 1241 m. lietuvių mūšį su mongolais, pažymėjo, kad „(…) šis mūšis sustabdė totorių invaziją Vakarų link, tad Europa yra skolinga Lietuvai, kad ji nebuvo sunaikinta“

Tuometiniai žemaitukai garsėjo pasaulyje kaip geriausia kovinių žirgų veislė. Kokiais zootechniniais metodais vadovavosi mūsų protėviai, sukūrę universalią, per šimtmečius savo savybių neprarandančią veislę, sunku pasakyti. Tačiau tai rodo labai aukštą to meto lietuvių dvasinės ir materialinės raidos lygį.

Daugelį šimtmečių lietuviai kūrė, puoselėjo, mylėjo ir garbino žemaitukus. Išsaugojo juos nuo mišrinimo su kitomis veislėmis.

IŠVAIZDA

Žemaituko eksterjero požymiai: galva maža, sausa, žemyn smailėjanti, su plačia kakta, tiesaus profilio; akys išraiškingos, guvios, žvitrios, išreiškiančios energiją ir protą; ausys mažos, stačios, judrios. Žemaitukų arklių kaklas vidutinio ilgumo, platus ir raumeningas. Krūtinė plati ir gili. Nugara tiesi ir plati, šonkauliai gerai išlenkti ir ilgi, juosmuo tvirtas ir platus. Kojos plonos, bet tvirtos.

Tipiškas žemaitukas turėtų būti toks: ištvermingas, atsparus ligoms, ilgaamžis, nereiklus pašarui, gražaus, harmoningo eksterjero, laisvų, grakščių judesių, stiprus, gero charakterio.

Eisena lengva, judesiai elegantiški, grakštūs, gera risčia, neblogas šuolis.

Kūno svoris apie 380 – 420 kg. Aukštis iki gogo 133 – 141 cm.

Žemaitukų vyraujanti spalva – bėra, juoda, juodbėra ir tamsiai sarta. Žemaitukams nėra būdingos didelės ir plačios baltos žymės. Dauguma arklių turi žilutes (baltos spalvos kuokšteliai), nedideles, įvairių formų žvaigždutes kaktoje.

GENEALOGIJA

Žemaitukės kumelės yra geriausios ir rūpestingiausios motinos. Meilė ir rūpinimasis savo mažyliu yra begaliniai, bet kiekvienos kumelės skirtingi. Vienos kumelės saugo kumeliuką atidžiai, bet ramiai. Kitos nerimsta, įžvelgdamos visur tykantį, nors ir tariamą pavojų. Trečios dėl kumeliuko “eina iš proto“. Visos be išimties žemaitukės pirmą dieną po apsikumeliavimo prisileidžia tik patikimus žmones.

Kumeliukui augant kumelės jautrumas mažėja, tačiau dėmesys – ne. Iki nujunkymo motinos ir jauniklio ryšys būna labai stiprus ir jį nutraukti abiem skausminga. 6 – 7 mėnesių kumeliukui dar labai reikia motinos, o ši blaškosi ir šaukia kumeliuką dar porą dienų. Jautresnės kumelės net dreba iš susijaudinimo. Jeigu nujunkymas būna vasarą ir kumeliukas, užtrūkus kumelei, vėl paleidžiamas į bandą, jie ganosi drauge kaip ir prieš nujunkant. Motinos ir vaiko ryšys išlieka net ir gimus bei augant kitam kumeliukui. Tuomet visa šeima ganosi būrelyje, kol vyresnieji kumeliukai suauga.

Pažymėtina ir tai, kad kumelės, augusios skirtingose vietovėse, atvestos į bandą ne vienu metu, susidraugauja būtent pagal giminingumą – geriausiomis draugėmis tampa to paties tėvo dukros. Jos draugauja net tada, kai turi savo kumeliukų. Pykčiai ir kovos už vietą bandos hierarchijoje vyksta tarp tolesnio giminingumo kumelių. Kumelių vieta bandoje daugiausia priklauso nuo temperamento. Veržlesnės, įžūlesnės kumelės užima aukštesnę vietą bandoje. Kad ir kokie būtų kumelių tarpusavio santykiai, ištikus pavojui, bandos viduryje atsiduria silpnesnės kumelės su mažais kumeliukais, o kitos kumelės, pirmiausia tos, kurios be kumeliukų, baido šalin įsibrovėlį.

Žemaitukų arklių bandos instinktas ir noras būti drauge yra labai stiprūs. Tačiau toks pat stiprus yra poreikis būti mylimam ir jaustis saugiam šalia žmogaus.

Stambieji žemaitukai

Stambieji žemaitukai labiausiai tenkina šiandieninio arklių augintojo poreikius. Tai universalūs šeimos arkliai: gerai traukia žemės ūkio padargus ir vežimus, jais galima joti. Dėl gražios risčios stambieji žemaitukai imami į turistinius žygius, gražaus važiavimo konkursus, voltižiruotės programas.

VEISLĖS ISTORIJA

XIX a. intensyvėjant žemės ūkiui, atsirado stambesnių važiuojamųjų arklių poreikis. Mažas žemaituko ūgis to meto sąlygomis tapo trūkumu. Rytų Lietuvoje nuo 1923 m. kryžminant žemaitukus su ristūnais ir jojamaisiais žirgais buvo veisiami į grynaveislius žemaitukus panašūs, tik stambesni arkliai.

1949 m. Lietuvos mokslų akademijos, Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų mokslininkų, Žemės ūkio ministerijos arklininkystės specialistų komisija patvirtino naują lietuvišką arklių veislę, kurią pavadino stambiaisiais žemaitukais. Aukštaičiai galėjo turėti savo arklį. Stambiųjų žemaitukų arklių veislės patvirtinimo komisijoje prof. Juozas Šveistys siūlė naująją veislę pavadinti aukštaičių arkliais.

Stambusis žemaitukas išsaugojo senojo ištvermingumą, nereiklumą pašarams, gerą sveikatą, darbingumą. Iš Orlovo ristūno paveldėjo risčią, didesnį ūgį, tapo dar tvirtesnis. 

IŠVAIZDA

Aukštis ties gogu: 148-154 cm.

Krūtinės apimtis: 181-187 cm.

Vidutinis svoris: 500-550 kg.

Plaštakos apimtis:19,3-20,5 cm.

Stambiųjų Žemaitukų spalvos įvairuoja nuo gelsvos, bulanos iki tamsiai bėros, juodos. Šiuo metu labiausiai paplitę bėri, tamsiai bėri, pelėki, bulani su dryžiu per nugarą ar juodi arkliai.

Šiuo metu stambiųjų žemaitukų veislės arkliai yra įtraukti į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinti nykstančiais.

GENEALOGIJA

LTU004180083211 KARPĖ

Stambioji žemaitė, kumelė.

Spalva: Bėra

Gimimo data: 2011.06.09

Tėvas: AITVARAS LTU003210006295 (Tėvo tėvas: ARUODAS 633. Tėvo motina: KUBA LTU003210000384)

Motina: KUKUTĖ LTU004180011896 (Motinos tėvas: KAŠTONAS 845. Motinos motina: KIELĖ LTU004180016387)

LTU004180083111 KANTA

Spalva: Bėra

Gimimo data: 2011.06.05

Tėvas: AITVARAS LTU003210006295 (Tėvo tėvas:ARUODAS 633. Tėvo motina:KUBA LTU003210000384)

Motina: KIBIRKŠTIS LTU004180043703 (Motinos tėvas: BIJŪNAS 908. Motinos motina: KUKUTĖ LTU004180011896)

CITRA

Gimimo data: Informacija ruošiama

Tėvas: Informacija ruošiama

Motina: Informacija ruošiama

PŪGA

Gimimo data: 2011 12 04

Gimimo vieta: Liolių sen.,Kelmės sav.

Tėvas: Būras ZRG-50 (Spalva: tamsiai sartas, gimimo data: 1997-01-16)

Motina: Minija SZRG-247 (Spalva: juoda, gimimo data: 2007-05-29)

Eržilas – MARSAS

Spalva: Juoda

Gimimo data: 1999-04-03

Gimimo vieta: Petras Kazlauskas,Utenos sav.,Leliūnų sen.,Piliakalnio km.

Tėvas: Maršas 894 (spalva – bėra, gimimo data 1989-01-01)

Motina: Merkine 2764 (spalva – juodbėra, gimimo data 1987-04-15)

Licenzijuotas eržilas – Būras

Spalva: Tamsiai sartas

Gimimo data: 1997-01-16

Gimimo vieta: UAB „Vilniaus žirgynas“, Vilniaus sav.

Tėvas: Diplomas 572 (Spalva: sartas, gimimo data: 1977-02-11)

Motina: Bulgarija 2754 (Spalva: bulana, gimimo data: 1987-04-14)

Kumelė – Bukantė

Spalva: Šviesiai bulana

Gimimo data: 2002.03.02

Tėvas: Bankas (Tėvo tėvas: Novatorius 605. Tėvo motina: Blizgutė 2682)

Motina: Bukta (Motinos tėvas: briketas 663. Motinos motina: Bulgarija – PARDUODAMA)

Markizas

Spalva: Juoda

Gimimo data:

Gimimo vieta: Būdos kaimas, Trakų sav.

Tėvas: Būras ( Spalva: tamsiai sartas, gimimo data: 1997-01-16)

Motina: Mistika ZRG-419 (Spalva: tamsiai bulana, gimimo data: 2003 05 25)

LTU004180034809 Mauras

Spalva: Tamsiai sarta

Gimimo data: 2009 04 20

Gimimo vieta: Būdos kaimas, Trakų sav.

Tėvas: Būras ( Spalva: tamsiai sartas, gimimo data: 1997-01-16)

Motina: Magma ZRG-426 (Spalva: bėra)

Orlovo ristūnai

Orlovo ristūnai – kinkomųjų arklių veislė, išvesta Rusijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Veislė išvesta vadovaujant grafui Aleksejui Orlovui Chrenovojės žirgyne Voronežo gubernijoje (dab. sritis) kryžminant jojamųjų veislių (daugiausia arabų) ir kinkomųjų (daugiausia Danijos, Meklenburgo) arklių veisles.

VEISLĖS ISTORIJA

Kinkomųjų arklių veislės, turinčios gerą risčią, buvo pradėtos kurti Europoje ir Amerikoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tokią veislę sumanė sukurti ir grafas Aleksejus Orlovas.

Grafas A.Orlovas dalyvavo Rusijos ir Turkijos kare. Kartą jūrų mūšyje rusų kareiviai paėmė turkų laivą, kuriame buvo turkų pašos favoritų. Laivą rusai pasiliko, o belaisvius grąžino į tėvynę. Turkų paša neliko skolingas. Jis atsidėkodamas atsiuntė Orlovui dovanų – dvylika arabų ristūnų. Visi žirgai buvo parinkti kaip vienas, o ypač puikus buvo vienas baltas ristūnas. Vienuolika žirgų A.Orlovas liepė išplukdyti į Rusiją laivais, o tą baltąjį, kuriam davė Smetankos vardą, įsakė vesti sausuma. Smetanka Orlovo dvarą prie Voronežo pasiekė tik po dvejų metų. Pakeliui ne kartą arklių žinovai ir turtingi gerbėjai bandė nupirkti iš grafo Smetanką (buvo siūloma net 80 tūkst. aukso rublių; tokios sumos nebuvo mokėta nė už vieną arklį pasaulyje).

A.Orlovas savo dvare laikė arabų, Turkijos, Persijos, Turkmėnijos, Ispanijos, Danijos, Anglijos jojamųjų ir kinkomųjų, arklių iš Meklenburgo, Olandijos, taip pat vietinių kumelių nuo Dono, Kaukazo, Ukrainos ir Lenkijos. Iš šio veislių margumyno jis atrinko geriausius žirgus sudėtingam veislių kryžminimui. Tačiau paaiškėjo, kad daugeliui arabų žirgų, tarp jų ir Smetankai, Pamaskvio klimatas buvo pražūtingas. Smetanka išgyveno tik vienerius metus, ir davęs penkis kumeliukus, krito.

Tolesniam veisimui buvo naudojami Smetankos palikuonys Polkanas I ir Felkerzamas I. Dešimt metų žirgyne buvo kryžminami rytietiški eržilai su Meklenburgo kumelėmis, bet reikiamo efekto negauta. Galiausiai nuo Olandų fermerių arklio buvo gautas nuostabus eržilas Barsas I. Ilgą laiką grafas su juo važinėjo po Maskvą ir tik sulaukusį septynerių metų atidavė į Chrenovojės žirgyną.

Beveik visų Orlovo ristūnų kilmėje rasime Barso I sūnų Lebed I ir Liubeznyj I vardus. Trisdešimt metų (1775-1808 ) A.Orlovas kūrė šią veislę, tačiau jos užtvirtinti nespėjo. Vėliau jo darbą dar 20 metų tęsė baudžiauninkas V.Šiškinas.

IŠVAIZDA

Aukštis ir apimtys ties gogu: 1,55-1,62 m

Vidutinis eržilo aukštis: 1,51 m

Krūtinės apimtis: 1,83 m

Spalva. Širma (dažnai obuolmuša), juoda ir bėra.

Orlovo ristūnas yra gražaus, harmoningo eksterjero, aukštas, vidutinio masyvumo ir kaulingumo, galva dažnai gruboka, tiesi arba kumpanosė, aukštai iškelta. Kaklas ilgas, gogas vidutinio aukštumo ir ilgumo. Nugara ilga, strėnos apvalios, dažnai trumpokos, krūtinė vidutinio platumo, negili, kojos su nedideliais šepetukais. Akys išraiškingos, matoma arabų ristūnų veislės įtaka. Uodega išaugusi žemai, kanopos didelės ir stiprios. Orlovo ristūnas yra atkaklaus temperamento, greitas, ištvermingas.

GENEALOGIJA

Grynaveislis orlovo ristūnas – Bionika – KILMĖS DOKUMENTAI.PDF

Gimimo data: 2003-02-22

Spalva: Širma

Tėvas: Papirus 11013 (Tėvo tėvas Prospekt 10564. Tėvo motina Pereprava 14536.)

Motina: Blagarodnaya 19198 (Motinos tėvas Poklon 10953. Motinos motina Bukovina 17023.)

Kaspijos regiono laukinis arklys arba Irano ponis

Kaspijos ponis laikomas viena seniausių žirgų veislių pasaulyje. Būtent šios veislės žirgai laikomi tiesioginiais Rytų žirgų veislių (arabų) žirgų protėviais. Nors ir vadinami poniais, jie yra miniatiūriniai žirgai.

VEISLĖS ISTORIJA

Kaspijos laukinis žirgas – palikuonis senųjų žirgų, gyvenusių prie Kaspijos jūros 3000 m. pr. Kr. Tai įrodo archeologiniai kasinėjimai, atlikti Irane. Kartu su Azijos laukiniu žirgu Kaspijos ponis laikomas viena seniausių žirgų veislių pasaulyje. 

Iki 1965 m. ši veislė buvo labai reta, manyta, kad ji išnykusi. 1965 m. Irane, netoli Kaspijos jūros buvo aptiktas apie 30 miniatiūrinių žirgų tabūnas. Šių žirgų anatomija skiriasi nuo kitų veislių peties mentės pastatymu ir kaukolės sandara. Veislės pripažinimas priskiriamas amerikietei Luizai Firuoz, gyvenusiai Irane. Atradus šiuos išlikusius laukinius žirgus, buvo pradėta stipri selekcinė programa veislės išsaugojimui bei atkūrimui.

Tai daroma Izraelyje, Naruozabado žirgyne. 1976 m. Kaspijos žirgų veislynas įkurtas ir Didžiojoje Britanijoje. Šiuo metu šiuos žirgus importuoja Austrija, Prancūzija, Olandija, Lietuva, JAV, Naujoji Zelandija.

IŠVAIZDA

Aukštis ties gogu: 100-122 cm.

Kaspijos ponis yra itin stiprus gyvūnas, jis turi labai tankius kaulus ir kietas kojas, kurių nereikia pasaguoti. Šie poniai yra aukštos kokybės, panašiai sudėti kaip ir Arabų arklys.

Galva trumpa ir švelni su didelėmis akimis ir smailiu snukiu. Nosis dažniausiai būna didelė ir žema, o ausys labai mažos. Pečiai nusvirę, leidžiantys poniui žingsniuoti labai ilgais žingsniais, tai suteikia galimybę neatsilikti nuo arklio, net ir būnant tokio žemo ūgio.

Kaspijos ponio kūnas yra siauras, su aukšta uodega ir stipriu užpakaliniu ketvirčiu. Jų kanopos yra ovalios ir tvirtos. Šie poniai dažniausiai būna juodos spalvos, tačiau gali būti ir pilkos ar kaštoninės, kartais gali būti su baltomis žymėmis ant galvos ir kojų.

Kaspijos ponis iš tiesų yra miniatiūrinis arklys, o ne ponis, nors ir jų maksimalus aukštis siekia 122cm. Yra manoma, jog šios veislės arkliai ar poniai yra vieni iš seniausių pasaulyje. Šiais laikais yra daroma daug pastangų, kad ši veislė būtų išsaugota.

Kaspijos žirgai universalūs, garsėja šuoliais, ištverme, greičiu, puikiu charakteriu ir intelektu. Sako, jiems galima net vaikus palikti prižiūrėti. Spalvos – sarta, juoda, pilka, bėra, leidžiamas baltos dėmės ant kaktos ir kojų, Jų labai stiprios kanopos – galima nekaustyti.

Lytiškai subręsta 18 mėn., bet veisti nėra lengva, nes po apsikumeliavimao kumelės pastoja tik antrais metais.

GENEALOGIJA

Visi kaspijos regiono arkliai turi savo kilmės dokumentus, kuriuos mes pateikiame žemiau sudarytame sąraše, atitinkamai pagal jų vardus.

Šetlando ponis

Tai smulkūs žemaūgiai arkliukai, kilę iš nedidelių miškuose gyvenusių arklių. Įdomu tai, kad Prancūzijoje, Lesko uoloje išlikusiuose piešiniuose, kurių amžius siekia virš 20 tūkstančių metų, greta stambių žirgų ir bizonų pavaizduoti ir mažyliai, labai panašūs į šiuolaikinius poni arkliukus. Šiuo metu pasaulyje yra apie 50 ponių veislių.

VEISLĖS ISTORIJA

Kaip rodo šių arkliukų pavadinimas, jie kilę iš Šetlando salų, esančių į šiaurės rytus nuo Škotijos. Archeologai net yra atkasę kaulų šių nedidukų ponių, čia gyvenusių prieš tūkstančius metų. Poniai buvo naudojami darbams valstiečių ūkiuose, sodybose, kroviniams gabenti kalnų šlaitais.

IŠVAIZDA

Šetlando ponius nesunku atpažinti iš trumpų kojų, ilgų karčių, ilgos uodegos ir tankaus žieminio plauko, kuris apsaugo nuo atšiauraus klimato, vyraujančio jų areale. Šie dažniausiai juodos arba tamsiai rudos spalvos arkliukai paprastai užauga nuo 70 iki 107 cm aukščio. Oficialiai laikoma, kad didžiausias ponio ūgis — 107 centimetrai. Tačiau yra viena išimtis — amerikiniai Šetlandai. Jų ūgio riba yra 117 cm.

GENEALOGIJA

Zosė

Pati įžymiausia mūsų žirgyne yra poni kumelaitė Zosė. Jai jau virš 20 metų.
Ne viena karta busimų raitelių išaugo ant jos nugaros (Gabrielė ir Ugnė Mateikaitės, Marija Raščiauskaitė, Laura Martinavičiūtė ir daugybė kitų.)
Zosė taip pat atvedusi ir nemažai palikuonių. Ji su charakteriu ir padovanojusi mums neišdildomų prisiminimų, nuotykių ir aštrių akimirkų. Šiuo metu Zosė išvykusi jau ilsėtis į daugiavaikę šeimą prie Dubingių.
Pamažu savo svetainėje supažindinsime jus ir su kitais buvusiais ir esamais mūsų poni žirgeliais. Šiuo metu pas mus gyvena Kutas ir Doli.

Kutas

Jeigu Jus domina detalesnė informacija apie pateiktas žirgų veisles, galimybės juos įsigyti, susisiekite su mumis ir mes mielai atsakysime į Jums rūpimus klausimus.

Susisiekti
Kontaktai
Būdos kaimas, Trakų r. sav.
+370 679 39 395
info@laimoszirgai.lt