Jeigu aš viduje neturiu supratimo, kokį judesį ar pratimą noriu atlikti, tai kaip galiu prašyti ar net reikalauti, kad jį atliktų kitas? Čia kaip toje pasakoje – nueik ten, nežinia kur, atnešk nežinia ką.

Manęs dažnai klausia, kodėl nevažiuoju stebėti žirgų varžybų… Atsakau: todėl, kad realybėje baisu žiūrėti, kai raitelis nesugeba nei vieno žingsnio numatyti į priekį ir planuoti, valdyti savo emocijų, nežino, koks bus sekantis judesys, neturi reikiamo fizinio ir psichologinio pasiruošimo, ir matai, kaip chaotiškai, išsigandęs žirgas blaškosi aikštelėje, bandydamas nueiti nežinia kur. Stebėti, kaip žirgas yra traumuojamas, prastai fiziškai ir psichologiškai parengto raitelio judesių,visai nesinori…

Aš nežinau, kada ir kas nusprendė, kad raiteliui užtenka pajoti tik kelias valandas, 2-3 kartus per savaitę ant žirgo, kad jis jau galėtų pretenduoti startuoti varžybose. Kaip atsitiko, kad nei vienoje kitoje sporto šakoje nėra taip mažai skiriama dėmesio sportininko psichologiniam ir fiziniam pasiruošimui?

Kaip galima lipti ant žirgo nesuderinus kvėpavimo, savo vidinės būsenos ir energijos, neatlikus atsipalaidavimo pratimų?

Kodėl leidžiama iš viso pradėti joti, nepraėjus teorijos, net nesuvokiant, ant kokio gyvūno lipi, kaip jis jaučia, koks iš tikrųjų yra  jautrus? Ar nuėję mokytis vairavimo sakytumėt, kad aš moku pinigus ir tik važiuosiu – teorijos man nereikia? Absurdas, bet būtent taip leidžiama elgtis su žirgais.

Kodėl niekas nekalba apie tai, kad 90% jojančių nei ant žirgo, nei šalia žirgo net kvėpuoti nesugeba, nekalbant apie tai, kad visiškai nesugeba valdyti savo emocinės, vidinės būsenos… Mes tiek pradėjome vergauti pinigams, kad iš žirgo atimama ir paskutinė jo vertybė – laisvė ir orumas. Mes luošiname juos savo malonumui, iškrovai, emocijoms patenkinti. Dėl to jie gręžiami kaip citrinos ir išmetami po kelių metų kaip nereikalingi daiktai, atimant iš jų viską, kas arkliška, kad per tuos kelis metus iš jų būtų galima kuo daugiau išspausti ir uždirbti. Ir tai mūsų pačių pasirinkta pozicija – vergauti pinigams ir klientui žirgo sveikatos ir net gyvybės  sąskaita.

Žirgų perpardavimas šiuo metu pasiekė apogėjų: vos kelis metus pajoję žmonės tampa treneriais ir „perekupais” – pigiau perka, brangiau parduoda. Jau net su daiktais elgiamės atsakingiau ir labiau juos saugome. O juk žirgas – gyvas ir labai jautrus gyvūnas su aukštu intelektu.

Žinot, kai aš einu žaisti su žirgu – tai mano užimta pozicija – žaisti su žirgu, ir aš galiu daumaž įsivaizduoti, kas vyks toliau, improvizuoti. Ši užimta pozicija nubrėžia tam tikrus rėmus.

Bet jeigu aš po to sodinu ant jo mažą vaiką – tai mano pozicija keičiasi, aš tampu mažo vaiko jojimo treneriu, ir žirgas turi perimti ir suprasti šią poziciją bei rėmus. Nei šokinėjimai, nei galvos kratymai čia negalimi. Tai pavojinga, ir mano pozicija apspręs atmosferą ir leidžiamus judesius bei ribas šiuo momentu.

Kokią poziciją užima treneriai duodami nemokančiam joti žmogui tampyti žirgą?..

Jei aš užimu poziciją sudalyvauti konkūre ar sujoti dailiojo jojimo schemą – tai 2 skirtingos pozicijos, kurios taip pat turi savo ribas ir savo uždavinius:

  • Kiek reikia treniruotis, planas;
  • Kaip suskirstyti tai mėnesiais, užduotys dienai, savaitei;
  • Su kokiomis savo kokybinėmis savybėmis, defektais turiu dirbti;
  • Kaip pasiruošti psichologiškai;
  • Kaip pasiruošti fiziškai (grafikai);
  • Kokio žirgo reikia ir kaip jį ruošti;
  • Kokio reikia trenerio ir daugybė kt. dalykų.

Ir man labai keista, kad dauguma jojančių žmonių užima poziciją – nežinia kur, nežinia ką, kai:

  • Nėra koncentracijos;
  • Nėra savo kūno jutimo;
  • Nėra elementarių žinių apie savo ir žirgo fiziologiją;
  • Ateina po 2-3 kartus per savaitę treniruotis po 1 val.;
  • Nėra fizinio pasiruošimo;
  • Nėra psichologinio pasiruošimo;
  • Nėra tinkamo emocinio nusiteikimo;
  • Nesugeba planuoti, strateguoti, nenumato net 2 žingsnių į priekį.

Bet net ir tokiomis aplinkybėmis jie sugeba užimti poziciją – „dalyvausiu varžybose”…

Tikriausiai nėra ir per visą istoriją nebuvo žiauresnio elgesio ir tokio infantilumo žirgo atžvilgiu. Štai todėl važiuoju stebėti nebent aukšto rango žirgų varžybų, kur tikrai dar galima pasigrožėti duetais, meistriškumu ir intelektu – tiek žirgo, tiek raitelio.

Taip vadinamose „mėgėjų” varžybose aš girdžiu žirgų vidinį riksmą „padėk man”. Aš negaliu to klausytis.

Todėl užėmiau poziciją, kad negali būti „mėgėjų” žirgų sporte:

  1. arba tu užsiimi sportininko poziciją ir dirbi su savimi be žirgo, o tada ir su žirgu,kopdamas laipteliais į viršų arba užimdamas vieną poziciją.;
  2. arba tai tik edukacija ir laisvalaikio praleidimo būdas su žirgu (t.y. 2-3 kartai per savaitę), pamažu įgyjant žinių ir sąmoningumo, fizinį pasiruošimą.

Taigi, mano pozicija  neįmanomas joks jojimas ir bendravimas su žirgu be sąmoningumo lavinimo, darbo su savimi, savo kūnu ir didelio psichologinių, dvasinių ir fiziologinių žinių bagažo: pirmiausia pradedant nuo savęs pažinimo, tada pereinant prie žirgo pažinimo. Taigi mes renkamės asmenybės ugdymą per žirgą, neatimant iš jo jo paties, sinergijos principu, kada augame tame ugdyme ir bendravime kartu tiek fiziškai, tiek psichiškai, dvasiškai ir intelektualiai. Ir savo pavyzdžiu norime rodyti kelią kitiems – uždegti naujas širdis.

Mes galime dominuoti šalia žirgo, bet dominuoti teisingai: savo asmenybės jėga, drąsa, šarmu, išlaikytumu, magnetizmu, vidine ramybe ir laisve, vidine inteligencija, išmintimi ir patirtimi. Žirgai bandoje paklūsta lyderiui iš pagarbos dėl visų šių turimų savybių.

Aš tikiu, kad visi norintys bendrauti su žirgais turi geriausius ketinimus. Bet visų pirma verta sau užduoti klausimą – kokią poziciją žirgo atžvilgiu aš ketinu užimti? Kokią poziciją aš užimu savo paties atžvilgiu? Nes tik ant šito fundamentalaus pamato mes galime statyti savo ribas, dėliotis planus ir tinkamai vadovauti kitiems.