Buvimas su žirgais (valant juos, vedžiojant, jojant, glostant, masažuojant) mane moko girdėti save, nemeluoti sau, priimti save tokią, kokia esu šiandien, šiuo momentu.
Kai pirmą kartą pamėginau vestis žirgą šalia savęs, pavyko tik vos vos sustabdyti savo pačios veržimąsi į priekį. Ir ačiū Laimai, kuri stebėjo mūsų duetą ir laiku bei taikliai uždavė klausimą pamąstymams: „O kur tu gyveni taip bėgi?“. Buvo sunku pripažinti, norėjosi teisintis, kodėl aš einu priekyje (matot, net neišdrįstu pasakyti, jog bėgu!). Dabar, su žirgų pagalba, mokausi bendradarbiauti. Kaip sekasi? Susitikime Laimos žirgyne ir pamatysite!
Man visada atrodė, kad aš žinau, ko aš noriu. Po vieno pasijodinėjimo su žirgu kieme – kur, rodos, nėra, kas blaškytų mano ir žirgo dėmesį, kur nėra jokių reikalingų įveikti kliūčių, upelių, kalnų – suvokiau, jog žinoti, ko noriu nepakanka. Verta ne tik žinoti, bet ir veikti to noro/tikslo išsipildymo vardan. Ir veikti visomis pajėgomis, t.y. sujungiant kūną, mintis, širdį ir sielą į vieną visumą.
Žirgas – tai gyvūnas be kaukių. Tai gyvūnas, kuris tave atspindi kaip veidrodyje. Jame save matai įvairų: matai, kai myli besąlygiškai, matai ir, kai menkini save, kaltini. Tavo reikalas, priimti save tokį, kokį matai arba ne. Tačiau nepriimant savęs, toliau seka kova. Galvoji, kad kovoji su nepaklusniu, blogos nuotaikos, užsispyrusiu žirgu, o iš tikrųjų kovoji su savimi. Po keletos tokių kovų, melo sau, netikusių vaidinimų prieš žirgą, o taip pat ir save, supranti, jog – bergždžias reikalas ir pradedi priimti, įsimylėti save, žirgą. Abu tampame nuogi, mylintys ir pasitikintys besąlygiškai…
P.S. Ir už šias nuogas įžvalgas esu besąlygiškai dėkinga vedlei, globėjai, terapijų su žirgais profesionalei Laimai Martinavičienei!!!!
Man žirgai yra laimė. Todėl už visa tą šilumą, kurią jie palieka širdyje, ir noriu atsidėkoti padėdama jais pasirūpinti. Jaučiu tame labai didelę prasmę. Todėl jei kasdienybėje užklumpa liūdesys ar apatija, žinau, kad metas aplankyti žirgus ir tą kasdienybę įprasminti per pagalbą, rūpestį ir bendravimą su jais. Tikiu, kad visi mes žirgyne atliekame labai svarbią misiją – savo pavyzdžiu kitiems galime parodyti, kaip teisingai elgtis su žirgais, kad jie būtų sveiki tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Be to, esame gyvas įrodymas, kad žirgai nėra tik įrankis jojimui, o labiau draugas, partneris kelyje į geresnį savęs ir kitų pažinimą bei meilę pasauliui.
Neseniai išbandžiau naują žirgyno teikiamą paslaugą, terapiją su žirgais. Ši programa leidžia atsipalaiduoti ir jos metu apmąstai savo rūpesčius, o tuo tarpu žirgai puikiai atlieka klasytojo, patarėjo vaidmenį. Anksčiau maniau, kad jei žirgai negali kalbėti, jie negali niekuo padėti, tačiau po programos mano nuomonė pakito. Šie puikūs gyvūnai padeda atsipalaiduoti ir pažvelgti į rūpesčius kitu kampu.
Man teko dalyvauti ir žirgų programoje. Idėja buvo įeiti į žirgų levada, jų namus, ir juos suprasti, su jais bendrauti. Tai, kas buvo ypač įdomu, kad žirgai atspindėjo mano gyvenimą. Tai kaip jie su manimi elgėsi, ką darė, kaip bendravo atspindėjo mano šeimyninį gyvenimą. Iš padžių nesupratau, kokia viso šito esmė, man buvo net juokinga taip elgtis. Juk niekada taip nebendravau su žirgu anksčiau! Bet vėliau, po to, ką pamačiau, ką pajaučiau, supratau, jog tai yra tiesiog stebuklinga.